Archeologinis ansamblis

Gruobinios archeologinis ansamblis


Aprašymas:

Gruobinios archeologinis ansamblis - tai unikalus 7-9-ojo amžiaus Baltijos jūros regiono įvairių bendrijų ir kultūrų sąlyčio bei jų sąveikos liudijimas, įtraukiant Latvijos teritoriją į pasaulinius pokyčius.

 

Kaip tik su šiuo laikotarpiu susijęs reikšmingas Gruobinios archeologinio ansamblio istorijos puslapis, kai pirmieji skandinavų persikėlėliai įsikūrė Rytų Baltijoje nuo 7-ojo amžiaus vidurio jau anksčiau kuršių apgyventoje teritorijoje, ir įgijo universalaus pobūdžio patirtį vėlesnių skandinavų užjūrio ekspansijų eigoje. Gruobinios piliakalnio ir senkapių liudijimai (1) nurodo į šio ansamblio archeologinių vietų naudojimą tiek priešistoriniuose etapuose (nuo neolito iki geležies laikmečio pradžios), tiek vėlesniosiose istorinėse epochose - viduramžiais ir naujaisiais laikais (13-19 amžiais, su kuriais siejami piliakalnio viršutiniai sluoksniai ir viduramžių miesto kultūrinis sluoksnis), Gruobinios archeologinis ansamblis buvo aktyviai naudojamas geležies laikmečio antroje pusėje arba iki vikingų, vikingų ir po vikingų epochos (7-12 amžiuje, kitaip tariant, epochoje, kuri Vakarų Europoje ir Centrinėje Europoje žinoma kaip ankstyvieji ir klestintys viduramžiai, kuomet Rytų Baltijoje šie šimtmečiai siejami su priešistoriniu pabaigos periodu). Taigi, Gruobinios archeologinis ansamblis - tai nepaprasta vieta, kuri patvirtina šiauriečių užjūrio apsistojimo pradžią jau apgyvendintoje teritorijoje tuo metu, kai skandinavų ekspansija dar tiktai prasidėjo. Čia aptiktos skandinavų kapavietės liudija apie tai, kad persikėlėliai čia sukūrė pastovias ir išliekančias gyvenvietes ir gyveno greta vietinių gyventojų.

 

Vėlesnių šimtmečių skandinavų liudijimai šiuolaikiniame Vakarų Latvijos regione konstatuoti dar keliose vietose (Ventos žemupio krantuose, Kuldygos aplinkoje) ir Dauguvos krantuose (įtraukiant Daugmalės archeologinį kompleksą), o taip pat ir Estijoje (kurioje ypač pažymima Saremos salos teritorija) ir Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje (Palangos ir Klaipėdos apylinkėje), nurodant į ilgalaikius ir, tikėtinai, daugialypius, taip pat ir abišalius Baltijos jūros abiejų pakrančių visuomenių ryšius.

 

Gruobinioje pradėtas skandinavų ir vietinių gyventojų sambūvio modelis šioje vietoje palaipsniui nustojo egzistuoti po dviejų šimtmečių 9-ojo amžiaus viduryje, savo ruožtu, kitur kuršių teritorijose ir Dauguvos krantuose jau po šimtmečio atsiranda naujos su skandinavų veikla, ypač prekyba ir migracija, susijusios vietos. Nuo 1990 metų eilė atliktų kultūros ryšių tyrinėjimų apie Baltijos jūros teritoriją I-ojo tūkstantmečio antroje pusėje ir II-ojo tūkstantmečio pradžioje nurodo į nepaliaujamą skandinavų veiklą Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regione, kuri plačiai pasireiškė vikingų ir po vikingų epochose. Tačiau, nežiūrint glaudaus skandinavų ryšio su Baltijos jūros rytų pakrante, nėra liudijimų apie šio laikmečio skandinavų politinę hegemoniją Kuržemės regione, nors ir, atsižvelgiant į didelį skandinavų kapaviečių skaičių, Gruobinioje buvo skandinavų persikėlėlių pastoviai apgyventa gyvenvietė. Archeologiniai liudijimai, o taip pat ir nedaugelio fragmentiškų raštiškų istorijos šaltinių žinios apibudina tiek skandinavų, tiek kuršių bendruomenes I-ojo tūkstantmečio antroje pusėje kaip dinaminio pobūdžio lyderystės bendrijas, atviras naujovėms ir linkusias i ekspansiją.

 

Skandinavų I-ojo tūkstantmečio antros pusės vienas būdingiausių ekspansijos požymių buvo užjūrio laivyba, skandinavams vykstant per jūras tiek vakarine, tiek rytine kryptimi ieškoti naujų žemės ūkiui naudojamų žemių, prekybos vietų, siekiant turto ir karinės garbės. Gruobinios išsidėstymo dėka prie Baltijos jūros Alandės upės pakrantėje, ji buvo lengvai pasiekiama vandens keliais vieta. Be to, dėl šiai vietai būdingo derlingo dirvožemio dideli šios vietos plotai buvo tinkami žemės ūkiui, tai galėjo užtikrinti mitybą ne tiktai suaugusiems vietiniams gyventojams, būtent, kuršiams, bet ir skandinavų persikėlėliams.

 

Šiuo metu žinomi kapinynai išsidėstę dideliame plote Gruobinios pakraštyje, tai reiškia, kad kapavietės yra vėlesniojo viduramžių miesto seniausioje dalyje — vietoje, kur Alandės pakrantėje išsidėstęs piliakalnis ir gyvenvietė. Gyvenvietės teritorijos dalyje yra šiuolaikiniai Gruobinios statiniai, o kitos teritorijos prieinamos archeologiniams kasinėjimams ir kitų rūšių tyrinėjimui. Dalis atviros žemės ūkio teritorijos yra nepaliesta, nežiūrint to, kad Poranų (2) ir Priedieno senkapiai (3) yra iš dalies apaugę medžiais ir krūmais, ir šiuo metu jie nėra tokie atviri, kaip jų įrengimo metu. Būtina pridurti, kad Priedieno ir Atkalnų senkapių (4) reljefo nulyginimas iš dalies yra ir natūralios erozijos ir ilgalaikio žemės ūkio pasekmės. 

 

Gruobinios archeologinis ansamblis susideda iš daugelio vienos epochos archeologijos paminklų: Gruobinios piliakalnio (Skābarža kalno) ir senamiesčio, Priedieno senkapių, Atkalnų senkapių, Smukumų senkapių ir Poranų (Pūrānu) senkapių, kurie kompaktiškai išsidėstę Gruobinioje ir jos artimiausioje aplinkoje. Šie paminklai dažniausiai datuojami 7 - 9 šimtmečiu ir siejami su įspūdinga skandinavų kolonija, kuri kaip Seeburg (Jūrpils) minėta taip pat ir 9 amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Gruobinios archeologinio ansamblio paminklai įtraukti į Pasaulinio paveldo sąrašo nominaciją "Gruobinios archeologinis ansamblis" UNESCO.

Pasidalink:

facebook.com
twitter.com
draugiem.lv


Bendradarbiavimo partneriai